Socialinių ir ekonominių bei valdymo sąlygų vaidmens jūrų akvakultūros gamyboje šalies lygmeniu supratimas

Jūrų akvakultūra (t. y. jūros gėrybių auginimas vandenynuose) gali iš esmės prisidėti prie didėjančios gyvūninių baltymų paklausos. Nepaisant didžiulio tinkamos vandenynų erdvės kiekio visame pasaulyje, jūrų akvakultūros plėtra vyksta lėtai ir geografiniu požiūriu nevienalytė, o tai rodo, kad pramonės augimui įtaką daro kiti nei tinkamos ūkininkavimo sąlygos veiksniai. Šiame tyrime naudojant įvairius kintamuosius metodus nagrinėjama, kokiu mastu tam tikri socialiniai ir ekonominiai, valdymo ir biofiziniai veiksniai gali paaiškinti šalies lygmens marikultūros gamybos modelius. Manome, kad socialinės ir ekonominės sąlygos labai prisideda prie to, ar šalis augina marikultūrą, ir prie jos gamybos masto; mūsų modeliai paaiškina iki 33 proc. daugiau marikultūros produkcijos skirtumų, palyginti su modeliais, apimančiais tik biofizinius parametrus. Šie rezultatai gana nuoseklūs įvairių rūšių marikultūros produkcijai (t. y. pelekinėms žuvims, vėžiagyviams, moliuskams ir dumbliams). Mūsų išvados rodo, kad jūros gėrybių auginimo infrastruktūros gerinimas, vietos jūros gėrybių paklausos didinimas ir palankesnių sąlygų perduoti žinias iš sausumoje ir gėlavandenės akvakultūros sudarymas galėtų padėti šalims plėtoti stipresnę marikultūros pramonę.