DUK

Tvariai vykdoma akvakultūra gali padėti išspręsti kai kurias aktualiausias problemas, su kuriomis šiandien susiduriame.

– Akvakultūra tiekia maistingą ir įvairų maistą augantiems pasaulio gyventojams.

– Akvakultūra mažina poreikį sužvejoti daugiau laukinių žuvų, kad patenkintų didėjančią žuvų paklausą, ir taip padeda išsaugoti žuvų išteklius.

– Ji gali tiekti šviežius ir vietinius maisto produktus. Tiekiant maistą arčiau vartotojo, galima sumažinti transporto sektoriuje išmetamą anglies dioksido kiekį.

– Akvakultūra gali gaminti maistą ir pašarus, darančius mažesnį poveikį klimatui ir aplinkai nei kiti ūkininkavimo būdai (pvz., galvijų auginimas pienui ar mėsai). Suvartodami daugiau akvakultūros maisto, taip pat galime sumažinti ūkininkavimo spaudimą žemei.

– Akvakultūros veikla gali būti atokių pakrančių ir kaimo bendruomenių, kuriose yra nedaug alternatyvų, pajamų ir plėtros šaltinis. Tam tikrų rūšių akvakultūra padeda išsaugoti ekosistemas ir biologinę įvairovę (pvz., moliuskų auginimas, ekstensyvioji akvakultūra tvenkiniuose ir šlapynėse, dumblių ir kitų bestuburių auginimas). Šios paslaugos apima vandens valymą iš maisto medžiagų pertekliaus ir organinių medžiagų arba ekosistemų ir biologinės įvairovės išsaugojimą ir atkūrimą.

– Kad galėtų veikti akvakultūros ūkiai, būsimi akvakultūros gamintojai turi gauti kompetentingų nacionalinių institucijų leidimą (kartais už leidimus gali būti atsakingos regioninės valdžios institucijos). Atlikdamos vertinimą valdžios institucijos tikrina, ar pasirinkta vieta yra tinkama, ir atidžiai nagrinėja galimą ūkio poveikį aplinkai.

– Akvakultūros gamintojai turi gauti leidimą prieš pradėdami ūkyje naudoti jūros vandenį arba gėlą vandenį. Būtina užtikrinti, kad grąžinus vandenį į aplinką nepablogėtų vandens telkinio būklė.

– Be to, akvakultūros ūkiai turi būti registruoti arba patvirtinti už gyvūnų sveikatą atsakingų sanitarinių institucijų, o ir ūkininkas, ir šios institucijos privalo vykdyti galimų ligų priežiūrą.

– Gavę visas autoritetą, akvakultūros gamintojai turi laikytis kelių sąlygų, kad užtikrintų, jog vykdant akvakultūros veiklą būtų gerbiama aplinka, žmonių ir gyvūnų sveikata bei gyvūnų gerovė.

– Leidimus turintys ūkiai turi toliau stebėti jų poveikį aplinkai.

– Siekdami apsaugoti aplinką, gamintojai gali naudoti tik patvirtintus pašarus, valymo produktus ir vaistus.

– Kalbant apie gyvūnų sveikatą, ūkininkai taip pat privalo saugoti keletą įrašų, įskaitant duomenis apie tai, kiek gyvūnų patenka į ūkį ir iš jo išvežami ir kiek žūsta. Jie taip pat turi registruoti priemones, kurių imasi siekdami išvengti bet kokios ligos rizikos ir ją valdyti. Siekdami apsaugoti vartotojų sveikatą, akvakultūros ūkininkai turi laikytis griežtų maisto higienos ir gyvūnų sveikatos taisyklių. Jie privalo naudoti tik leidžiamus ir kontroliuojamus pašarus.

– Veterinarinius vaistus naudoti reikia veterinarijos gydytojo recepto ir leidžiama naudoti tik registruotus veterinarinius vaistus, laikantis nustatytų išlaukos laikotarpių ir leistinų likučių kiekių. Ūkininkai privalo registruoti visus naudojamus veterinarinius vaistus ir saugoti receptų kopijas.

– Be to, ūkininkai turi užtikrinti humanišką elgesį su ūkiniais gyvūnais per visą jų gamybos ciklą, skerdžiant ir vežant.

Norint sužinoti, ar akvakultūros projektas gali būti vykdomas tam tikroje teritorijoje, turi būti atliktas teritorijos gyvybingumo tyrimas (pvz., kokybiško vandens prieinamumas, nesikišimas į kitus naudojimo būdus, akvakultūros teritorijų nustatymo toje teritorijoje sąlygos) ir galimų rūšių, kurios bus auginamos, gyvybingumo tyrimas. Yra daug akvakultūros teritorijų (pvz., sausumoje, pakrančių vandenyse, atviroje jūroje, upės žiotyse, tvenkiniuose, šalia upių). Norint gauti licenciją, kiekvienoje vietoje taikomos skirtingos sąlygos, o atliktini tyrimai yra skirtingi. Kartais kompetentingos institucijos nustato anksčiau tirtas teritorijas, kuriose akvakultūros veikla yra įmanoma ir kurioms teikiama pirmenybė, todėl leidimai ūkiui toje vietovėje gauti greičiau.

Nors teoriškai visos žuvų rūšys galėtų būti naudojamos akvakultūros ūkininkavimui, tik kelios iš jų (apie 10) šiuo metu sudaro svarbią ES akvakultūros produkcijos dalį. Visų pirma auginamos tos rūšys, kurių biologija yra gerai žinoma ir kurias galima dauginti nelaisvėje. Be to, šių rūšių paklausa rinkoje ir rinkos kaina turi būti tokia, kad gamyba būtų pelninga.

ES akvakultūros rūšims taikomi labai įvairūs gamybos metodai, kai kurie iš jų yra šie (ŽMTEK akvakultūros ekonominių duomenų lentelė, 2023 m.):

– Lašišų aptvarai, aptvarai, recirkuliavimo sistemos ir talpyklos;

– Upėtakių cisternos ir upėtakiai, recirkuliacijos sistemos ir tvenkiniai;

– Rašikliai, rezervuarai, tvenkiniai, paprastųjų vilkešerių ir paprastųjų karosų recirkuliavimo sistemos;

– Plaustai, polikultūra, midijų loginė linija;

– Tvenkiniai, rezervuarai, trasos, vartai, karpių polikultūra;

– Austrių dugne, ūdose, plaustuose ir polikultūroje;

– Tvenkiniai, upėtakiai, vėžiagyvių rezervuarai;

– Ant dugno, rezervuarų ir upelių, aptvarų, recirkuliavimo sistemų, polikultūros, plaustų, ūdų, jūrinių dumblių rezervuarų;

– Atviri arba uždaros sistemos mikrodumblių biologiniai reaktoriai.

Be to, ankstyvaisiais augimo etapais dauguma žuvų rūšių ir jūros dumblių turi būti perykloje ir daigynuose. Moliuskų sėklos auginamos peryklose arba surenkamos iš natūralios aplinkos.

Kaip ir bet kokia ekonominė veikla, akvakultūra daro poveikį aplinkai. Tai priklauso nuo veiklos valdymo kokybės, vietos ir gamybos sistemos tinkamumo. Tinkamai valdoma akvakultūra taip pat gali būti baltymų gamybos metodas, kurio anglies ir aplinkosauginis pėdsakas yra mažesnis nei kitų ūkininkavimo būdų. Be to, tinkamai valdoma tam tikrų formų akvakultūra (pvz., moliuskų auginimas, akvakultūra tvenkiniuose ir šlapynėse, dumblių ir kitų bestuburių auginimas) gali teikti daug ekosisteminių paslaugų, Pvz., absorbuoti maisto ir organinių medžiagų perteklių iš aplinkos arba išsaugoti ir atkurti ekosistemas ir biologinę įvairovę.

ES aplinkos teisės aktais ir įgyvendinimo nacionalinės teisės aktais nustatyta ES akvakultūros reglamentavimo sistema, kuria užtikrinama, kad būtų mažinamas poveikis, kurį akvakultūros veikla gali daryti aplinkai (neatsižvelgiant į anglies pėdsaką, nuotekas, atliekas ar kitokį poveikį jūrų ir gėlo vandens ekosistemoms), ir kad akvakultūros veikla nedaro didelės žalos ekosistemoms ar biologinei įvairovei.

Vis dėlto ES akvakultūros sektoriaus aplinkosauginį veiksmingumą galima dar labiau pagerinti: I) užtikrinti, kad aplinkos teisės aktai būtų visapusiškai taikomi ir būtų pasiekti jų tikslai; II) toliau švelninti akvakultūros poveikį; ir iii) skatinant mažesnį poveikį aplinkai darančią akvakultūrą ir ekosistemines paslaugas teikiančią akvakultūrą.

„Darnesnės ir konkurencingesnės ES akvakultūros 2021–2030 m. strateginėmis gairėmis“ siekiama pagerinti akvakultūros sektoriaus aplinkosauginį veiksmingumą toliau ribojant akvakultūros poveikį, taip pat skatinant aplinkai ir klimatui naudingiausius akvakultūros tipus, pavyzdžiui, mažai trofinę akvakultūrą ir ekologinę akvakultūrą.

Akvakultūrai reikalinga gera vandens kokybė, kad būtų užtikrinta optimali vandens gyvūnų sveikata ir gerovė bei vandens ūkio pelningumas. Todėl ES valstybių narių kova su vandens tarša, laikantis Europos žaliajame kurse nustatyto nulinės taršos tikslo, yra ypač svarbi akvakultūrai.

Kad galėtų ūkyje naudoti jūros arba gėlą vandenį, akvakultūros produktų gamintojai turi gauti leidimą. Būtina užtikrinti, kad grąžinus vandenį į aplinką nepablogėtų vandens telkinio būklė. Iš ES akvakultūros objektų išleidžiamos nuotekos turi atitikti griežtus ES vandens kokybės standartus, taip pat griežtus nacionalinius, regioninius ir vietos teisės aktus.

Tam tikros akvakultūros formos, pvz., moliuskų auginimas ir dumblių bei kitų bestuburių auginimas, kai jos tinkamai valdomos, gali pagerinti vandens kokybę dėl maisto medžiagų ir organinių medžiagų pertekliaus absorbavimo iš aplinkos.

Recirkuliacinės akvakultūros sistemos (RAS) yra sausumoje esantys akvakultūros įrenginiai – atvirame ore arba patalpose, kuriuose vandens suvartojimas mažinamas filtruojant, reguliuojant ir pakartotinai naudojant vandenį.

Palyginti su tradiciniu tvenkiniu ar atvirųjų vandenų akvakultūra, RAS taikant vandens recirkuliacijos procesą galima kontroliuoti kultūros sąlygas ir surinkti atliekas. Be to, sausumoje vykdoma akvakultūra padeda išvengti ištrūkimo ir riboti ligų ir parazitų plitimą iš išorės. RAS teikia pažadą užtikrinti tvaresnę maisto gamybą naudojant mažiau gėlo vandens ir trumpesnius transportavimo atstumus, nes žuvis galima auginti arčiau rinkų. Kontroliuojant kultūros sąlygas, akvakultūrą RAS įrenginyje galima pradėti gaminti beveik bet kur, neatsižvelgiant į vietos sąlygas. Perkeliant gamybą sausumoje, tai taip pat gali sumažinti turimos erdvės trūkumą ir konkurenciją dėl prieigos prie jūros teritorijų.

Kita vertus, RAS įrenginys paprastai yra daug energijos suvartojantis ir brangus. Investicinės sąnaudos yra didelės, o recirkuliavimo technologija sunaudoja didžiulį energijos kiekį ir ją turi kontroliuoti ir valdyti kvalifikuota darbo jėga. Be to, technologija dar turi įrodyti savo perspektyvumą didelio masto gamyboje, ypač druskingoje vandens aplinkoje.

Ūkiuose auginamų žuvų pašaruose turi būti didelis kiekis (35–50 proc.) labai virškinamų baltymų ir didelė energija naudojant aukštos kokybės riebalus, kad būtų išlaikytas jų aktyvumas ir augimas. Žaliavos, kurias galima gaminti tokiems akvabalams gaminti, yra iš trijų pagrindinių kilmės šalių:

I) šalutiniai augaliniai produktai iš kviečių, sojų ir kukurūzų.

II) žuvų miltai ir taukai, gauti iš žuvų ir jūrų vėžiagyvių, nors jų dalis pašaruose mažėja.

III) Kai kuriais atvejais taip pat labai maistingi šalutiniai produktai iš sausumos gyvūnų gamybos sektoriaus.

Šiuo metu skatinamos tvarios šėrimo sistemos, mažinant priklausomybę nuo laukinių išteklių žuvų miltų ir žuvų taukų maisto gamybai, pavyzdžiui, skatinant naudoti alternatyvias baltymines sudedamąsias dalis, pvz., dumblius ar vabzdžius, arba kitų pramonės šakų atliekas. Tai taip pat atsispindi 2021–2030 m. tvaresnės ir konkurencingesnės ES akvakultūros strateginėse gairėse.

Pagal 2018 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2018/848 dėl ekologinės gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo (https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/?uri=CELEX%3A32018R0848) ekologinė gamyba yra bendra ūkių valdymo ir maisto gamybos sistema, apimanti geriausią aplinkosaugos ir klimato srities veiksmų praktiką, aukštą biologinės įvairovės lygį, gamtos išteklių išsaugojimą ir aukštų gyvūnų gerovės standartų bei aukštų gamybos standartų taikymą, atsižvelgiant į vis didesnio vartotojų skaičiaus paklausą produktams, pagamintiems naudojant natūralias medžiagas ir procesus. Šiuo reglamentu kartu su tam tikrais atitinkamais antriniais aktais nustatomos išsamios ekologinės akvakultūros gamybos taisyklės, kurios apima aplinkosaugos reikalavimus, perėjimo prie ekologinės gamybos laikotarpio laikymąsi, mitybą, gyvūnų gerovę, sveikatos priežiūrą ir auginimo reikalavimus, nustatant išsamius didžiausius rūšių gyvūnų laikymo tankius ir griežtus išorinių medžiagų naudojimo apribojimus, be kita ko, veterinariniam gydymui.

Kad galėtų naudoti ekologinės gamybos ES logotipą ir savo produktų etiketėse nurodyti „ekologiškas“, ekologinės gamybos veiklos vykdytojus turi sertifikuoti kompetentingų institucijų patvirtinta kontrolės įstaiga, kuri patvirtins, kad jų veikla vykdoma laikantis ES ekologinės gamybos reglamento.

Daugiau informacijos apie ES ekologinio sertifikavimo sistemą ir jos vykdymo užtikrinimą galima rasti Komisijos tinklalapyje:

Ekologinis ūkininkavimas (https://agriculture.ec.europa.eu/farming/organic-farming_en). Be to, DUK dokumentą dėl ekologinės gamybos nuostatų, įskaitant skyrių apie ekologinę akvakultūrą, galima rasti čia: https://agriculture.ec.europa.eu/system/files/2022-09/organic-rules-faq….