Genomo redaguotų lašišų tvarumo vertinimo sistema

Šiame dokumente pateikiamas pasiūlymas dėl tvarumo vertinimo sistemos, kaip atvejo tyrimą naudojant lašišų genomo redagavimą. Lašišų auginimo pramonė susiduria su keliomis problemomis, trukdančiomis tvariai gamybai. Genomo redagavimas buvo įvestas kaip priemonė, galinti pagerinti selektyvią selekciją ir pašarų sudedamąsias dalis akvakultūroje, taip užtikrinant tokius sprendimus, kaip atsparumas lašišų žiotyms ir kitiems patogenams, taip pat sterilumą, mažinantį veisimąsi su laukiniais ištekliais, kuriems gresia išnykimas. Kadangi akvakultūros tikslas yra tai, kad jos praktika ir produktai prisidėtų prie tvarumo, genomo redagavimo naudojimas taip pat turi būti įvertintas tvarumo požiūriu. Šiame darbe remiamasi trimis informacijos šaltiniais: vyriausybės tarnybų ir pramonės organizacijų paskelbti strategijos ir politikos dokumentai; atitinkami GMO reglamentai ir veiklos ataskaitos; kokybiniai empiriniai duomenys, gauti iš 19 pusiau struktūruotų pokalbių su pagrindiniais Norvegijos suinteresuotaisiais subjektais ir keturiomis pusiau struktūrizuotomis piliečių grupėmis. Analizių išvados aptariamos atsižvelgiant į Stokholmo atsparumo centre parengtą vedingo išspaudų modelį tvarumui užtikrinti, grindžiamą JT darnaus vystymosi tikslais ir trimis tvarumo ramsčiais: biosfera, visuomenė ir ekonomika. Išanalizavus dokumentų ir pokalbių duomenis matyti trys pagrindiniai nustatyti faktai – po vieną kiekviename tvarumo ramstyje. Pirma, nustatyta, kad biosferos ramstis, įskaitant aplinkos ir laukinės lašišos apsaugą, yra pagrindinis tvarumo klausimas, todėl jis svarbus vertinant akvakultūros pramonės tvarumą ir galimą genomo rediuotų lašišų įvedimą. Antra, į visuomenės ramstį turėtų būti įtrauktas kultūros ir gamtos išteklių išsaugojimas, o Norvegijos kontekste tai apima samių kultūros priklausomybės nuo laukinių lašišų išteklių išsaugojimą. Trečia, į ekonomikos ramstį gyvūnų gerovė turi būti įtraukta tiek siekiant veiksmingumo, tiek dėl etinės atsakomybės ūkininkavimo srityje. Patvirtinus tam tikras vietos ir nacionalines sąlygas ir atitinkamas žuvų rūšis, ta pati sistema gali būti naudojama apskritai vertinant genomo rediuotų pelekinių žuvų tvarumą.