Tvariai vykdoma akvakultūra gali padėti išspręsti kai kurias aktualiausias problemas, su kuriomis šiandien susiduriame.

– Akvakultūra tiekia maistingą ir įvairų maistą augantiems pasaulio gyventojams.

– Akvakultūra mažina poreikį sužvejoti daugiau laukinių žuvų, kad patenkintų didėjančią žuvų paklausą, ir taip padeda išsaugoti žuvų išteklius.

– Ji gali tiekti šviežius ir vietinius maisto produktus. Tiekiant maistą arčiau vartotojo, galima sumažinti transporto sektoriuje išmetamą anglies dioksido kiekį.

– Akvakultūra gali gaminti maistą ir pašarus, darančius mažesnį poveikį klimatui ir aplinkai nei kiti ūkininkavimo būdai (pvz., galvijų auginimas pienui ar mėsai). Suvartodami daugiau akvakultūros maisto, taip pat galime sumažinti ūkininkavimo spaudimą žemei.

– Akvakultūros veikla gali būti atokių pakrančių ir kaimo bendruomenių, kuriose yra nedaug alternatyvų, pajamų ir plėtros šaltinis. Tam tikrų rūšių akvakultūra padeda išsaugoti ekosistemas ir biologinę įvairovę (pvz., moliuskų auginimas, ekstensyvioji akvakultūra tvenkiniuose ir šlapynėse, dumblių ir kitų bestuburių auginimas). Šios paslaugos apima vandens valymą iš maisto medžiagų pertekliaus ir organinių medžiagų arba ekosistemų ir biologinės įvairovės išsaugojimą ir atkūrimą.

– Kad galėtų veikti akvakultūros ūkiai, būsimi akvakultūros gamintojai turi gauti kompetentingų nacionalinių institucijų leidimą (kartais už leidimus gali būti atsakingos regioninės valdžios institucijos). Atlikdamos vertinimą valdžios institucijos tikrina, ar pasirinkta vieta yra tinkama, ir atidžiai nagrinėja galimą ūkio poveikį aplinkai.

– Akvakultūros gamintojai turi gauti leidimą prieš pradėdami ūkyje naudoti jūros vandenį arba gėlą vandenį. Būtina užtikrinti, kad grąžinus vandenį į aplinką nepablogėtų vandens telkinio būklė.

– Be to, akvakultūros ūkiai turi būti registruoti arba patvirtinti už gyvūnų sveikatą atsakingų sanitarinių institucijų, o ir ūkininkas, ir šios institucijos privalo vykdyti galimų ligų priežiūrą.

– Gavę visas autoritetą, akvakultūros gamintojai turi laikytis kelių sąlygų, kad užtikrintų, jog vykdant akvakultūros veiklą būtų gerbiama aplinka, žmonių ir gyvūnų sveikata bei gyvūnų gerovė.

– Leidimus turintys ūkiai turi toliau stebėti jų poveikį aplinkai.

– Siekdami apsaugoti aplinką, gamintojai gali naudoti tik patvirtintus pašarus, valymo produktus ir vaistus.

– Kalbant apie gyvūnų sveikatą, ūkininkai taip pat privalo saugoti keletą įrašų, įskaitant duomenis apie tai, kiek gyvūnų patenka į ūkį ir iš jo išvežami ir kiek žūsta. Jie taip pat turi registruoti priemones, kurių imasi siekdami išvengti bet kokios ligos rizikos ir ją valdyti. Siekdami apsaugoti vartotojų sveikatą, akvakultūros ūkininkai turi laikytis griežtų maisto higienos ir gyvūnų sveikatos taisyklių. Jie privalo naudoti tik leidžiamus ir kontroliuojamus pašarus.

– Veterinarinius vaistus naudoti reikia veterinarijos gydytojo recepto ir leidžiama naudoti tik registruotus veterinarinius vaistus, laikantis nustatytų išlaukos laikotarpių ir leistinų likučių kiekių. Ūkininkai privalo registruoti visus naudojamus veterinarinius vaistus ir saugoti receptų kopijas.

– Be to, ūkininkai turi užtikrinti humanišką elgesį su ūkiniais gyvūnais per visą jų gamybos ciklą, skerdžiant ir vežant.

Norint sužinoti, ar akvakultūros projektas gali būti vykdomas tam tikroje teritorijoje, turi būti atliktas teritorijos gyvybingumo tyrimas (pvz., kokybiško vandens prieinamumas, nesikišimas į kitus naudojimo būdus, akvakultūros teritorijų nustatymo toje teritorijoje sąlygos) ir galimų rūšių, kurios bus auginamos, gyvybingumo tyrimas. Yra daug akvakultūros teritorijų (pvz., sausumoje, pakrančių vandenyse, atviroje jūroje, upės žiotyse, tvenkiniuose, šalia upių). Norint gauti licenciją, kiekvienoje vietoje taikomos skirtingos sąlygos, o atliktini tyrimai yra skirtingi. Kartais kompetentingos institucijos nustato anksčiau tirtas teritorijas, kuriose akvakultūros veikla yra įmanoma ir kurioms teikiama pirmenybė, todėl leidimai ūkiui toje vietovėje gauti greičiau.

Nors teoriškai visos žuvų rūšys galėtų būti naudojamos akvakultūros ūkininkavimui, tik kelios iš jų (apie 10) šiuo metu sudaro svarbią ES akvakultūros produkcijos dalį. Visų pirma auginamos tos rūšys, kurių biologija yra gerai žinoma ir kurias galima dauginti nelaisvėje. Be to, šių rūšių paklausa rinkoje ir rinkos kaina turi būti tokia, kad gamyba būtų pelninga.

ES akvakultūros rūšims taikomi labai įvairūs gamybos metodai, kai kurie iš jų yra šie (ŽMTEK akvakultūros ekonominių duomenų lentelė, 2023 m.):

– Lašišų aptvarai, aptvarai, recirkuliavimo sistemos ir talpyklos;

– Upėtakių cisternos ir upėtakiai, recirkuliacijos sistemos ir tvenkiniai;

– Rašikliai, rezervuarai, tvenkiniai, paprastųjų vilkešerių ir paprastųjų karosų recirkuliavimo sistemos;

– Plaustai, polikultūra, midijų loginė linija;

– Tvenkiniai, rezervuarai, trasos, vartai, karpių polikultūra;

– Austrių dugne, ūdose, plaustuose ir polikultūroje;

– Tvenkiniai, upėtakiai, vėžiagyvių rezervuarai;

– Ant dugno, rezervuarų ir upelių, aptvarų, recirkuliavimo sistemų, polikultūros, plaustų, ūdų, jūrinių dumblių rezervuarų;

– Atviri arba uždaros sistemos mikrodumblių biologiniai reaktoriai.

Be to, ankstyvaisiais augimo etapais dauguma žuvų rūšių ir jūros dumblių turi būti perykloje ir daigynuose. Moliuskų sėklos auginamos peryklose arba surenkamos iš natūralios aplinkos.