ES akvakultūros gamybos efektyvumo duomenų analizė

Šiame dokumente analizuojamas žuvų auginimo veiklos efektyvumas visose ES valstybėse narėse, taikant dviejų etapų duomenų plėtojimo analizės (DEA) metodą. Pirmame etape apskaičiuojant įvairių ES šalių jūrų ir gėlųjų vandenų pelekinių žuvų ir vėžiagyvių akvakultūros subsektorių efektyvumo rodiklius 2014–2016 m. laikotarpiu naudojamas neorientuotos lėtalaikės efektyvumo priemonės (angl. SBM) TEP modelis. Antrame etape šie balai apdorojami taikant standartinius, cenzorizuotus ir dalinės regresijos modelius, kad būtų galima patikrinti kai kurių išorinių kintamųjų poveikį. 57–74 proc. pastabų, priklausomai nuo svarstomo subsektoriaus, buvo veiksmingos. Vidutinis techninis gėlavandenių pelekinių žuvų efektyvumas buvo 0,918, jūrų pelekinių žuvų – 0,885, o vėžiagyvių – 0,802. Jei geriausia praktika būtų taikoma ir neefektyvioms šalims, sumažėtų pašarų sąnaudos (2,9–4,3 proc.), gyvulininkystės sąnaudos (9,0–11,8 proc.), energijos sąnaudos (2,4–25,3 proc.), remonto išlaidos (3,7–13,8 proc.) ir kitos veiklos sąnaudos (4,3–13,8 proc.), tuo pat metu padidėtų gamybos vertė gėlavandenėms pelekinėms žuvims – 0,03 proc., jūrų pelekinėms žuvims – 2,13 proc. ir vėžiagyviams – 0,37 proc. Kalbant apie našumo pokyčius tiriamuoju laikotarpiu, sumažėjo gėlųjų vandenų pelekinių žuvų našumas, padidėjo jūrinių pelekinių žuvų produktyvumas, 2014–2015 m. iš pradžių padidėjo vėžiagyvių produktyvumas, o 2015–2016 m. jis šiek tiek sumažėjo. Rezultatai taip pat rodo, kad šalys, kurių specializacija – gėlo vandens ir jūrų populiacijų auginimas, yra labiau linkusios veiksmingai judėti ir kad techniniam veiksmingumui įtakos turi šalies bendrojo vidaus produkto ir sugaunamos žvejybos dydis.