Jūros vandens karbonato chemijos modeliavimas vėžiagyvių akvakultūros regionuose: Įžvalgos apie išmetamo CO2 kiekį, susijusį su kiaukutų formavimu ir augimu

Moliuskų akvakultūra yra didelės vertės pramonė, kuri sparčiai didina gamybą Europoje ir visame pasaulyje. Pastaraisiais metais buvo diskutuojama apie galimą įvairiapusę šios maisto gamybos rūšies naudą aplinkai. Vienas iš tikrintų moliuskų akvakultūros aspektų yra kalkingų kiautų (CaCO3) gamyba. Moliuskų kevalų augimas kartais apibūdinamas kaip atmosferinio CO2 absorbentas, nes jis užblokuoja kieto mineralinio pavidalo anglį. Tačiau griežtesnis karbonato cheminis modeliavimas, įskaitant vienu metu vykstančius jūros vandens pCO2, pH, ištirpusios neorganinės anglies ir bendrojo šarmingumo pokyčius, rodo, kad kalcifikacija yra grynasis CO2 šaltinis į atmosferą. Kartu su diskusijomis dėl to, ar moliuskų kvėpavimas turėtų būti įtrauktas į anglies pėdsako modeliavimą, tai rodo, kad prieš įtraukiant vėžiagyvių akvakultūrą į prekybos anglies dioksidu sistemas ir pėdsako skaičiavimus reikia išsamesnio supratimo. Šiuo atveju rodome, kad dėl regioninių jūros karbonatų sistemos skirtumų gali pasikeisti CO2 kiekis, išmetamas vienam CaCO3 susidarymo vienetui. Mūsų karbonatinis cheminis modeliavimas rodo, kad pietų Portugalijos pakrantės midijų ūkis išskiria iki 0,290 g CO2 gramui susidariusio CaCO3 kevalo. Palyginti, toks pats ūkis Baltijos jūros pakrantėje išmestų iki 33 proc. daugiau CO2 vienam g CaCO3 (~0,385 g-CO2·(g-CaCO3)– 1). Todėl į šį erdvinį kintamumą taip pat reikėtų atsižvelgti siekiant įtraukti moliuskų akvakultūrą į būsimas prekybos anglies dioksidu sistemas ir planuojant būsimą gamybos plėtrą visoje pramonėje.